Pirmas sakinys

Kaip jie paveikia mūsų apsisprendimą kurti, ar įmanoma išvengti mūsų kūrybos lyginimų ir kokiais būdais su jais kalbamės rašydami savus sakinius? Apie rašančių ir žinomų tėvų įtaką mūsų kūrybai „Pirmame sakinyje“ kalbamės su rašytoju, istoriku Bernardu Gailiumi, poetu ir vertėju Dovydu Grajausku ir poete, literatūros kritike Ieva Rudžianskaite. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Daug metų Lietuvos literatūra, drama, kinas sulaukia kritikos, esą trūksta „gerų istorijų“, nemokama sukalti gero siužeto, net sukurti tvarkingos pasakojimo struktūros, tarytum lietuviai iš tiesų būtų lyrikų tauta, kuriai lemta rašyti eilėraščius, bet ne regzti ilgas istorijas. Tokios kritikos galima girdėti iki šiol. Bet ar ji nėra išsakoma iš inercijos? Ar pastarųjų metų išėjusios lietuvių autorių knygos, filmai, pjesės nerodo, kad geros istorijos kartelė įveikta? Apie tai „Pirmame sakinyje“ kalbamės su kino scenariste ir režisiere Egle Vertelyte, rašytoja Laura Sintija Černiauskaite ir profesionalia istorijų žodžiu pasakotoja Milda Varnauskaite. Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Pirmiausia ją pažįstame kaip žymią literatūrologę ir ilgametę literatūros dėstytoją, keliasdešimties monografijų ir eseistikos knygų autorę. Tačiau Viktorija Daujotytė rašo ir poeziją, Eglės Juozapos slapyvardžiu yra išleidusi ir romaną. Ar jai reikėjo savyje prislopinti rašytoją, ir kaip šios autorės kūrybą vertina literatūrologė? „Pirmame sakinyje“ su Viktorija Daujotyte kalbamės apie mokslinius ir grožinius sakinius. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

„Keliautojas keliauja, rašytojas rašo. Kuo daugiau keliauju, tuo mažiau rašau. Aha, jau žinau: keliauju tam, kad nerašyčiau“, – Stokholmo senamiesčio restoranėlyje „Café Tabac“ 2000-aisiais rašė Rolandas Rastauskas. Kelionių ir klajonių knyga, pavadinta „Verkianti bronza“, – tai rinktinė šio rašytojo eseistika, atverianti ir geografinį, ir intelektualinį autoriaus žemėlapį. Keliaudami tekstais ir miestais su R. Rastausku kalbamės apie naująją jo knygą ir sakinį kaip svarbiausią rašytojo kelionę. Nuotraukoje – RoRa Airijoje. Autorius – Remigijus Treigys. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Turbūt niekas nesiginčytų, kad Judita Vaičiūnaitė užima reikšmingą vietą XX amžiaus Lietuvos poezijos kanone. Tačiau, po jos mirties praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, jos kūrybos nebegalime skaityti taip pat, kaip praėjusio šimtmečio aštuntame ar dešimtame dešimtmetyje. Literatūrologę Gintarę Bernotienę, kuri yra sudariusi J. Vaičiūnaitės kūrybos tritomį ir parašiusi jai skirtas dvi monografijas, pakvietėme pasikalbėti apie galimybę į šios kūrėjos poeziją žiūrėti nauju žvilgsniu, permąstyti jai lipinamą miesto poetės ir kitas etiketes naujos kultūros, naujų poečių ir poetų kartų, naujų pastangų permąstyti XX amžiaus antros pusės literatūrą kontekstuose. „Pirmas sakinys“ su Gintare Bernotiene – apie J. Vaičiūnaitės įtaką lietuviškajai poezijai, jos poezijos kelią į kitas kalbas, jos intymumą ir intelektualumą, poetės lyginimą su kitais poetais ir buvimą tarp kitų poetų. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kritika yra neatsiejama ir būtina kultūros dalis, tačiau jos sulaukiančioms rašytojoms ir rašytojams, ypač jei ji neigiama, vis tiek dažnai yra sunku kritiką ramiai priimti ir rašyti toliau. Psichologė psichoterapeutė, rašytoja Genovaitė Bončkutė-Petronienė yra pasakojusi, kaip po jos romanų pasirodymo sulaukdavusi nemažai kritikos, kartais - ir visai neobjektyvios. „Pirmame sakinyje“ su ja kalbamės apie konstruktyvią ir nepelnytą kritiką, jos poveikį rašančiam žmogui, apie sunkias pastangas, išgirdus kritiką, „atskirti kūrinį nuo autoriaus“, ir būdus, kaip susigyventi su šia neišvengiama kultūrinio gyvenimo dalimi. Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Pastaraisiais metais lietuvių kalba pasirodė bent keletos pačių ryškiausių kino režisierių knygos – Wernerio Herzogo, Michelangelo Antonioni, Davido Lyncho, Piero Paolo Pasolini, Federico Fellini. Šie tekstai – nuo poezijos iki atsiminimų – leidžia geriau susipažinti su kino meistrais ir labiau suprasti jų kinematografijos kūrinius, bet taip pat yra įdomūs ir vertingi kaip literatūra. Apie „Odilės“ ir kitų leidyklų į Lietuvą atneštą literatūrinę kino režisierių bangą kalbamės su vertėja Zita Baranauskaite-Danieliene ir kino kritike Izolda Keidošiūte. Nuotraukoje – režisierius Davidas Lynchas. Vida Press nuotr. Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Aušra Pukelytė ir Aleksas Kazanavičius, Valstybinio jaunimo teatro aktoriai, – ir scenoje, ir namuose kartu. Abu sako nesinešantys asmeninių santykių į teatrą, o teatro peripetijų – į šeimą. Tačiau ir scenoje, ir šeimoje juos jungia pomėgis literatūrai. Kodėl teatrui reikalinga užrašyta istorija? Kuo skiriasi aktorių darbas su pjese ir prozos kūriniu? Kaip scenos kalbą veikia kasdienė žiūrovų kalba? „Pirmo sakinio“ pokalbis apie literatūrą scenoje ir šeimoje. Asmeninio archyvo nuotr. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Rašytoja Dalia Staponkutė į Lietuvą ir literatūrą grįžta su nauja grožine knyga, šį kartą – plutarchišku paralelinių istorijų romanu „Vivat Regina!“ Joje ji lyg ir tęsia tas temas, su kuriomis jau pelnė skaitytojų dėmesį ir kritikų pagyras: dvilypė tapatybė, savos ir svetimšalės drama, periferijos ir centro santykiai, moters vaidmuo. Tačiau romane šios temos plečiamos ir gilinamos turtingu istoriniu kontekstu, Renesanso dvasios apmąstymu, kultūrinėmis įtampomis tarp geografiškai nutolusių, bet paralelių surištų dviejų – kipriško ir lietuviško – pasaulių. Atsispyrę nuo naujojo romano, su Dalia Staponkute kalbamės apie išpopuliarėjusį istorinių romanų apie moteris žanrą, jai įprastų temų permąstymą bei naujų plėtojimą ir apie periferijos kultūrinį nerimą. Gretos Skaraitienės nuotr. Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

2022-ųjų vasario 24-ąją, pirmąją Knygų mugės dieną, su rašytoju Marku Zingeriu turėjome kalbėtis apie laiko triukšmą ir šio autoriaus pasirinkimą būti kiek atokiau, stengtis nuo viešumos atsiriboti. Tačiau tą rytą Rusijai pradėjus atakuoti Ukrainą, pokalbį apie literatūrą ir susikaupimą keitė klausimai apie geopolitiką ir istoriją. Šiandieninės laidos nesinori vadinti skola. Bet apie šviesaus atminimo Marką Zingerį, praėjus dvejiems metams nuo anos Knygų mugės, pakvietėme pasikalbėti jo brolį Emanuelį – žinomą politiką, kuris pirmiausia, kaip pats sako, yra filologas, švarko kišenėje dažnai turintis pirmąją brolio poezijos knygą „Namas iš kedro“, o kompiuterio atmintyje – paskutinį brolio parašytą, bet kol kas neišleistą romaną „Kai pasaulis buvo gražus“. Nuotraukoje iš šeimos albumo – Markas (dešinėje) ir Emanuelis maždaug 1963 metais. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta. Tiesioginė transliacija iš Tarptautinės Vilniaus knygų mugės.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Violeta Tapinienė yra sakiusi, kad mėgsta gyventi prisiminimais, bet ilgą laiką jų neišguldė į knygą – ilgai galvojo, kaip užrašyti prisiminimus, kad jie nebūtų naudingi jai. Dabar ji rankose laiko knygą „Susigrąžinto laiko blyksniai“, vildamasi, kad jai pavyko tokius prisiminimus iš praeities ištraukti. „Pirmame sakinyje“ su Violeta Tapiniene kalbamės apie atmintį ir joje kaip blyksniai pasirodančius artimuosius, literatūrą ir darbą mokykloje. Apie mėgstamą Charles`ą Baudelaire`ą, nemėgstamą Antaną Škėmą ir nieko vertą „Kalvio Ignoto teisybę“. Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Keliasdešimt metų redaktore dirbanti Audra Kairienė sako, kad atskleisti, ką taiso konkretaus autoriaus ar autorės tekste, būtų tas pats, kas gydytojui atskleisti paciento paslaptį. „Pirmo sakinio“ pokalbyje jos atskleisti neprašėme, tačiau kalbėjomės apie šia paciento paslaptimi apgaubtus redaktorės ir autorių santykius, apie jų galias ir negalias, pagarbą ir jos stoką, abipusius lūkesčius ir nusivylimus, apie anatomiškai mėsinėjamą tekstą ir būtinybę išsaugoti gebėjimą matyti jo grožį. Ir apie tekstus, kurių nereiktų vadinti tekstais. Nuotraukos autorius – Stanislovas Kairys. Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Po lietuvių kalbos ir literatūros studijų ji mokėsi knygų leidybos, pradėjo rašyti kultūrinėje spaudoje ir įsiliejo į kino pasaulį – Dovilė Raustytė septynerius metus dirbo „Kino pavasario“ komunikacijos vadove, o dabar koordinuoja „Meno avilio“ tekstus, vaizdus ir įvaizdžius. Pasikalbėti apie kūrybos ir kuriančių žmonių komunikaciją ją pasikvietėme ir kaip rašytoją – 2021 metais pasirodžiusi debiutinė D. Raustytės novelių knyga „Tobulų žmonių istorijos“ atveria ir viešo mūsų buvimo, savojo mito kūrimo temą, apie kurią nusprendėme šįkart pasikalbėti. Nuotraukos autorius – Visvaldas Morkevičius. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Skaitant jos publicistiką ar literatūros kritiką turbūt neįmanoma nepastebėti autorės siekio įtraukti skaitytoją į kiek sudėtingesnę visumą – publicistė, politikos mokslų daktarė Marija Antanavičiūtė mūsų kultūrinėje spaudoje išsiskiria drąsiomis įžvalgomis, kurios dažnai atsiremia į politinį ir socialinį tikrovės pamatą. Birmingemo universitete podoktorantūros studijas šiuo metu tęsianti pašnekovė „Pirmame sakinyje“ svarsto apie literatūros politiškumą ir sąmoningą visuomenės dialogą, mums mokantis ir rašyti, ir atsakyti. Nuotraukos autorius Martynas Zaremba. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Pastaraisiais metais dažniausiai apie jį kalbame kaip apie Olgos Tokarczuk vertėją – Vyturys Jarutis jau prieš kelis dešimtmečius ėmėsi versti šios rašytojos kūrybą, o šiandien yra tapęs pagrindiniu nobelistės vertėju į lietuvių kalbą. „Pirmame sakinyje“ susitikome pasikalbėti ir apie kitus jo mėgstamus ir verčiamus lenkų autorius, jų priėmimą ir supratimą Lietuvoje. Nuotraukos autorius – Bartosz Frątczak. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Literatūros seserys – taip būtų galima įvardinti Eglę ir Rūtą Kačkutes. Jų abiejų veikla skirtingai, bet labai glaudžiai susijusi su literatūra: pirmoji sesuo – literatūrologė, savo tyrimuose nagrinėjanti moters, motinos, lyčių klausimus, antroji – archeologė, Nacionalinio muziejaus vadovė, bet gerai žinoma dėl savo literatūrinių iniciatyvų, kaip Metų knygos rinkimai ar „Vilniaus lapų“ festivalis. „Pirmame sakinyje“ su seserimis Kačkutėmis kalbamės apie jų ryšį su literatūra ir jų tarpusavio ryšį per literatūrą. Šeimos archyvo nuotraukoje – maždaug 1980-ieji: Eglė – kairėje, Rūta – neblogos nuotaikos. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Šalia knygynų ir bibliotekų atsiranda interneto platformų, kurios siūlo ne tik nusipirkti, bet ir mainyti arba prenumeruoti knygas. Nemažai skaitytojų tai tapo naujais patogiais įrankiais – greičiau ir pigiau įsigyti norimą skaitinį. Tačiau šios platformos kelia ir naujų klausimų: kaip jos paveiks leidybos verslą, ar nėra pamirštamos autorinės teisės, ar atsižvelgiama į tų, kas kuria ir spausdina knygas, interesus? Apie naujas knygų mainų ir prenumeratos platformas kalbamės su vienu „Bookswap“ įkūrėjų Martynu Basoku, Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos prezidente Lolita Varanavičiene ir autorių teisių politikos specialistu Aurimu Šimeliūnu. Ved. Mindaugas Nastaravičius, Tomas Vaiseta

Neseniai pasirodžiusi literatūros tyrinėtojo Marijaus Šidlausko knyga „Kairiarankio kentauro pėdomis“ – tai pastarojo dvidešimtmečio jo kelionė literatūros kritikoje: ilgametis Klaipėdos universiteto dėstytojas knygoje publikuoja jam svarbiausius tekstus, apmąstančius literatūros klasiką ir jos aktualumą šiandien. „Pirmame sakinyje“ kalbėdamiesi su Marijumi Šidlausku, apie jo paties pėdas ir įkvėpimą jomis savaip sekti pakvietėme pamąstyti dar du pašnekovus – buvusį studentą, rašytoją, literatūrologą Rimantą Kmitą ir muzikos kūrėją, švedų prodiuserių nesyk pastebėtą komiką Luką Šidlauską, „Šventinį bankucheną“, Marijaus Šidlausko sūnų. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Kokią įtaką tavo asmenybei padaro ne tėvai, ne seneliai, o proseneliai, ypač, kai vieną jų žino ne tik visa giminė, bet ir visa Lietuva? „Pirmame sakinyje“ – rašytojos Žemaitės proanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė, su kuria kalbamės apie šį giminystės ryšį, jo reikšmę visai šeimai ir kintantį santykį su Žemaitės kūryba. Asmeninio archyvo nuotr. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta

Grožinėje literatūroje (net tik skirtoje vaikams) prabyla žvėrys, paukščiai, vabalai ir visa kita gamta. Pasakose, poezijoje ir prozoje kalbasi medžiai, upės, akmenys, o santykiai tarp gyvūnų dažnai kuriami kaip alegorija žmogiškai kasdienybei apmąstyti. Kaip rašome apie gamtą ir kaip literatūroje veikia gamtos dėsniai – „Pirmame sakinyje“ kalbamės su prozininku, gamtininku Selemonu Paltanavičiumi. Asmeninio archyvo nuotr. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta