Radijo dokumentika

Laidoje skamba šešių skirtingų kartų moterų balsai. Pašnekovės dalijasi mintimis apie santykį su bėgančiu laiku ir jo paliktus ženklus kūne. Apie gyvenimo įprasminimą ir nuolatinę pažintį su savimi skirtingais gyvenimo tarpsniais. Aldona išėjusi į pensiją vėl galėjo grįžti prie veiklos, kurią labai mėgo nuo mokyklos laikų. Ji sako, kad sulaukus devyniasdešimties kiekviena diena tampa dovana. Lukrecija nuo vaikystės daug juda ir sportuoja. Ji savo pavyzdžiu įkvepia ne tik bendraamžius, bet ir jaunesnius už save. Renata sako, kad šiame gyvenimo etape jaučia save geriausiai bei išgyvena ramybės jausmą. Ne vieną dešimtmetį dirbusi mados pasaulyje, vedama prasmės jausmo ji pasuko į sodininkystę. Dorotė pasakoja, kaip ją pakeitė motinystė ir sako, kad auginant vaikus patiriami iššūkiai pirmiausia labiausiai augina tave patį. Jovilė studijuoja matematiką Kembridžo universitete. Studijos užsienyje žymi ne tik jos savarankiško gyvenimo pradžią, bet ir supurtė matematikos pagrindų suvokimą. Maja labai mėgsta piešti. Jai gyvenime svarbiausia, kad būtų sveiki tėvai. Laidos autorė – Vita Ličytė Laidos redaktorė – Rūta Dambravaitė Garso režisierius – Justas Pilibaitis

Matilda yra gydytoja klounė. Santaros klinikų Vaikų ligoninėje ji susitinka su vaikais, laukiančiais operacijų ir nenustumdama sunkių jausmų į šalį, padeda juos išbūti su juoku. „Tai žmogus, kurį sutikus kitas pradeda lengviau kvėpuoti, nes Matilda leidžia sau pasakyti ką galvoja, paliesti kur nori ir tada sušukti – atsiprašau! Klounai visada eina ties ribomis, nes jiems įdomu patirti pasaulį, o per savo naivumą jie jame gyvena kitaip – gali stipriau išreikšti emocijas“, - Matildą apibūdina ją įkūnijanti Eglė Stasiulytė. Klouno nosis vadinama mažiausia kauke pasaulyje, nes ji neslepia, o atveria tikrąsias žmogaus spalvas ir asmenybės dalis, kurios įprastomis sąlygomis būna prislopintos arba visiškai užspaustos. Raudona nosis leidžia gimti humorui, kuris padeda ne tik vaikams, bet ir pačiai Eglei. Autorė – Rūta Dambravaitė Garso suvedimas – Pijus Juška

Sam nuo mažens svajojo būti mokslininku ir tyrinėti pasaulį. Dabar jis Vilniuje studijuoja ekologiją ir Punios šilo sengirėje mikologams padeda ieškoti reto nuodingo grybo – apskritasporio bobausio. Miške Sam dažniausiai jaučiasi saugiai ir gerai, kaip ir savo kūne, nors lietuvių kalboje vis dar nėra žodžių, kurie tiksliai apibūdintų šio žmogaus tapatybę. Autorė – Vaida Pilibaitytė Redaktorė – Rūta Dambravaitė Garso suvedimas – Pijus Juška

1987-aisiais į Pravieniškes iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežta kamera netrukus tapo įrankiu fiksuoti tai, kas Lietuvoje vyko pirmą kartą per penkiasdešimt metų. Kai 1988-aisiais susikūrė Sąjūdis, Leonas Vytautas Glinskis su kamera ant peties važiavo beveik visur – į mitingus, į Kauno tarybos posėdžius, į ekologinius žygius. Vien iki 1992-ųjų jis sukaupė 386 kasetes po tris valandas medžiagos. Šiandien jo archyve – tūkstančiai suskaitmenintų įrašų. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris tapo Sąjūdžio metraštininku. Ir apie laiką, kai Lietuva kūrėsi iš naujo. Autorė - Teresė Bernatonytė Redaktorius - Tomas Vaitelė Garso montažo redaktorius - Justas Pilibaitis Pasakojime naudota medžiaga iš Leono Glinskio asmeninio archyvo, jo filmo „Laužai prie parlamento“ bei LRT televizijos archyvų.

Laidos autorei Indrei baltmė (vitiligo) prasidėjo paauglystėje. Per 14 metų ji išbandė įvairius gydymo būdus, ieškojo, kaip susigyventi su besikeičiančia oda, ir vis sugrįždavo prie to paties klausimo – ar taip atrodys visą gyvenimą? Indrė kalbasi su Vilma ir Roku, kurie taip pat turi baltmę. Nors jų patirtys ir santykis su šia liga skiriasi, visi jie gerai žino, ką reiškia, kai į jų odą krypsta smalsūs žmonių žvilgsniai. Baltmė (vitiligo) – tai autoimuninė odos būklė, kai organizmas pats pažeidžia pigmentą gaminančias ląsteles. Dėl to oda vietomis netenka spalvos ir atsiranda baltos dėmės. Nors ši būklė nėra užkrečiama ir nėra pavojinga gyvybei, ji dažnai paveikia žmogaus savijautą ir pasitikėjimą savimi. Gydytoja Giedrė Šaltmerė laidoje pasakoja, kad iki šiol nėra tiksliai žinoma, kodėl baltmė atsiranda ar kodėl kai kuriais atvejais ji išnyksta. Gydymo būdų yra, tačiau vieniems pacientams jie padeda, kitiems – ne. Liga gali pasitraukti taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Todėl žmogui tenka mokytis gyventi su besikeičiančia oda, smalsiais aplinkinių klausimais ir pačios ligos neapibrėžtumu. Vilma yra klaususi partnerių, ar jiems nebūdavo gėda būti šalia jos dėl margos odos. Roko mama svarsto, ar sūnaus oda netaps kliūtimi kuriant santykius. O Indrė pagaliau pasiryžta paklausti vaikino, su kuriuo susitikinėjo, ką jis iš tiesų mano apie jos baltmę. Autorė – Indrė Krivickaitė Redaktorė – Vita Ličytė Garso suvedimas – Justas Pilibaitis

1969-ieji, gegužė. Vilniaus universiteto žygeiviai išsiruošia į Stepono Dariaus gimtinę Klaipėdos rajone. Sužinoję, kad sovietinė valdžia nori sulyginti su žeme žymiojo lakūno gimtąją sodybvietę, jie nusprendžia imtis ją gelbėti. Stabdyti sovietų planų į Dariškes susirenka apie 700 žmonių. Iki aktyvaus Sąjūdžio pradžios dar beveik du dešimtmečiai. Tų įvykių liudininkė geografė ir gidė Nijolė Balčiūnienė pasakoja, kaip dėl žygeivių veiklos studijų metais ją ne kartą tardė sovietinis saugumas, KGB. Jos bendražygis geologas Valentinas Baltrūnas dėl to ne kartą turėjo aiškintis universiteto rektorate. Išvykos į svarbias gamtines ir istorines vietoves, žinomų asmenybių gimtinių lankymas ir senosios tradicijos bei liaudies dainos žygeiviais pasivadinusiems bendraminčiams tapo būdu atsiriboti nuo sovietinės realybės ir puoselėti laisvės idėjas. 2026-ųjų sausį minime Stepono Dariaus gimimo 130-ąsias metines. Muziejininkas Mėčislovas Raštikis sako, kad lakūno gimtinė žymi ne vieną svarbų Lietuvos istorijos tarpsnį. Autorė – Vita Ličytė Redaktorė – Vaida Pilibaitytė Garso suvedimas – Justas Pilibaitis Jono Graičiūno eilėraščio „Prie Dariaus ir Girėno Milžinkapio“ (1969 m.) ištrauką skaito Paulius Šironas

Fejerverkai, šampano buteliai, garsi muzika ir girtos dainos. Kiekvieną Naujų metų naktį, nupoškėjus saliutams, Ahmedas, Bazilas, Masruras Ahmadas ir kiti musulmonų bendruomenės „Ahmadija“ nariai maunasi pirštines, ima šiukšlių maišus ir tvarko Katedros aikštę. Viena vertus, pasakoja jie, savanoriškos tvarkymo akcijos yra įprasta veikla išpažįstantiems islamą, toks būdas švęsti. Kita vertus, jie siekia keisti įvaizdį, supantį musulmonus. Bet turbūt nedaugelis žino, kad Pakistane, iš kur ir atvyko, ahmadžiai nėra laikomi musulmonais, ir jiems draudžiama viešai elgtis kaip tokiems. Autorė Inga Janiulytė-Temporin „Ahmadijos“ archyvo nuotrauka Laidoje panaudoti garso įrašai: Ya Qalbi - Beautiful Arabic Qaseedah - Muslim Jamaat Ahmadiyya https://soundcloud.com/bilal_tahir/ya-qalbi-beautiful-arabic-qaseedah-muslim-jamaat-ahmadiyya 07091401_Adhan_Leh_Ladakh_India.wav by snotch -- https://freesound.org/s/73206/ -- License: Attribution 4.0

Pasaulį išnaršęs ir Panevėžyje apsigyvenęs amerikietis Markas Ekstrandas paskutiniame savo daugiabučio aukšte įsirengė stiklo studiją. Joje per du dešimtmečius su stiklo menu susipažino bene dešimt tūkstančių vaikų. Tarp jų – ir Panevėžio globos namų auklėtiniai, kuriems stiklo menininkas paliko brangių prisiminimų. Markas ir toliau užsiima kūrybine veikla, nors pastarieji keleri metai jam atnešė įvairių išbandymų. Netikėtai diagnozuota Parkinsono liga pamažu riboja menininko judesius ir skatina permąstyti savo gyvenimą. Būdamas 71 metų ir į ateitį žvelgdamas su nerimu, Markas stengiasi nepasiduoti vienatvei ir išlaikyti savarankiškumą. Šiandien Marko dėka kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ veikia dar viena stiklo studija Panevėžyje. Ši erdvė, menininko akimis, neleidžia jam užsidaryti ir atsiskirti nuo bendruomenės, kuriai jis visuomet jautė pareigą dalintis. Kaip stiklo menininkas iš JAV atsidūrė Panevėžyje, kodėl dirba bendruomenės labui ir kaip jo gyvenimą paveikė Parkinsono liga? Aut. Rytis Skamarakas

Ukrainietė Yevheniia į Lietuvą atvyko 2022 metų rudenį. Tuo metu ji kentė nuo depresijos, kurią sukėlė išgyventa karo pradžia namuose Charkive. Laikui bėgant jos savijauta gerėjo, jai pavyko rasti darbą, užmegzti ryšį su lietuviais bei sutikti mylimąjį. Tačiau karo siaubas namuose niekur nedingo, apie tai ji galvoja kasdien. Nuo Rusijos sukeltos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios praėjo beveik 4 metai. Lietuvoje oficialiais duomenimis leidimą gyventi šiuo metu turi apie 55 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos, jiems šios Kalėdos jau ketvirtosios toli nuo namų. Šioje laidoje žvilgsnis į tai, kaip šventinį laikotarpį pasitinka Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai - kokius jausmus išgyvena, kokias tradicijas puoselėja ir kaip mato savo gyvenimą Lietuvoje šiandien ir ateityje. Autorė Rūta Dambravaitė

Vilniuje, Kalvarijų bibliotekos vaikų skyriuje, veikė ypatingas ir šiek tiek paslaptingas Hario Poterio klubas. Per beveik du dešimtmečius jis suvienijo apie 50 skirtingo amžiaus magijos pasaulio fanų. Ryškiausia šio klubo figūra – jo įkūrėja bibliotekininkė Gintarė, geriau žinoma kaip Ponia M. Prasidėjus pandemijai, Ponia M. netikėtai mirė, sustojo ir klubo veikla. Praėjus penkeriems metams nuo šio įvykio, rašytoja Augustė Jasiulytė sukviečia buvusius bendražygius į susitikimą ir nutaria Hario Poterio klubo istoriją papasakoti visiems. Istorijomis dalijosi Armas Rudaitis, Lina Poškutė, Ilona Maišelienė, Vytenis Juozas Deimantas, Emilija Vinžanovaitė, Petras Piragis, Nedas Pekorius, Gabija Enciūtė, Giedrė Renevė. Autorė – Irina Jarec, redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin. Autorė dėkoja garso režisieriui Pijui Juškai ir Visagino menų rezidencijai „Točka“.

Kotryna pastebi, kad su trumpėjančiomis dienomis dažniau pasitaiko sunkesnių būsenų. Jai padeda ne tik buvimas vienai miške, bet ir dainavimas su kitais. Žolininkė Rasa sako, kad šaltasis metų laikas gamtoje – energijos taupymo, kaupimo, sulėtėjimo metas. Ji pati taip pat nusprendė sulėtinti tempą prieškalėdiniu laikotarpiu. Dainininkas Giedrius prisimena, kad bent pora „Golden Parazyth“ albumų buvo parašyti būtent šaltąjį sezoną. Jį Giedrius laiko puikia progą subtiliau pažiūrėti į gamtą ir į savo vidų. Trys laidos pašnekovai visais metų laikais daug laiko praleidžia gamtoje. Jie apmąsto, kaip juos veikia kaita gamtoje ir ko galima pasimokyti tiek iš jos, tiek iš protėvių, kad būtų ne tik lengviau priimti ir išbūti tamsą, bet ir pamatyti ją, kaip dovaną. Laidos autorė – Vita Ličytė Redaktorius – Rytis Skamarakas

Paryžiuje gyvenantis kompozitorius Albertas Navickas kuria muzikinį kūrinį 150-osioms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metinėms. Jis taip pat ir biologas, tad jo kūrybos procesas neįprastas: kartais jis sapnuoja, kad muzikos garsai ir akordai veikia pagal gamtos dėsnius. Bet tikrovėje taip nėra. Ieškodamas savo būdo papasakoti, ką jam reiškia lietuviškas miškas, jis atsigręžia į šeimos istoriją, kurioje būta skaudžių momentų. Su Albertu dirbantys kūrėjai nejučia irgi susimąsto, kas jiems yra nutikę miške, tad ši muzika jiems tampa būdu geriau pažinti save. Repetuodami ir ruošdamiesi premjerai 2025-ųjų rudenį, jie dar nežino visko, ką atras ir sudės į oratoriją „miške“. Autorė – Vaida Pilibaitytė Redaktorė – Vita Ličytė Garso suvedimas – Pijus Juška Dokumentikoje panaudotos ištraukos iš oratorijos „miške“: Kompozitorius – Albertas Navickas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Salomėjos Nėries, Lietuvoje kovojusių partizanų, Jono Meko, Alberto Navicko tekstais; kūrinyje taip pat panaudoti interviu su Irena Šapokaite ir Lolita Jolanta Piličiauskaite Erdvinės elektronikos kūrėjas – Edvinas Siliūnas Garso režisierius – Edvinas Siliūnas Prodiuseris – „Operomanija“ Atlikėjai: Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Ieva Marmienė (sopranai), Nora Petročenko (mecosopranas), Vaidas Bartušas (kontratenoras), Vygantas Bemovas (tenoras), Paulius Klangauskas (tenoras), Artūras Miknaitis (baritonas), Alfredas Miniotas (bosas), Gediminas Žilys (balsas garso įraše) Dokumentika sukurta bendradarbiaujant su „Operomanija“ 9-ojo šiuolaikinės operos festivalio NOA metu.

Maždaug prieš 15 metų, Vengrijoje žiniasklaidos užvaldymas prasidėjo nuo mažų, iš pirmo žvilgsnio nepavojingų žingsnių – tokių kaip regioninės televizijos uždarymas. Vėliau sekė politizuotos naujienų tarnybos, nauji įstatymai ir galiausiai – valdžios kontroliuojamas informacijos laukas. Kaip sako vienas iš pašnekovų: „Iš pradžių tai atrodė tik keistas sprendimas. O vėliau supratome – tai jau nebe žurnalistika.“ Šioje radijo dokumentikoje keturi žurnalistai iš Vengrijos – Balašas Kaufmanas, Šabolcas Panis, Kamila Marton ir Neomi Martini – pasakoja, kaip medijų sistema pamažu buvo transformuota į politinį instrumentą. Kaip nepriklausomi žurnalistai buvo išstumti iš viešojo diskurso, opozicijos balsai buvo nutildyti, o žiniasklaida tapo išskirtinai kovos dėl valdžios įrankiu. Tai pasakojimas ne tik apie Vengriją. Tai istorija apie žiniasklaidos laisvę, politinį spaudimą ir ribą tarp demokratijos ir kontrolės. Tai kvietimas susimąstyti apie tai, kas nutinka, kai valdžia pradeda reguliuoti eterį – ir kodėl šis scenarijus yra svarbus ir mums. Autorė: Teresė Bernatonytė Redaktorė: Vaida Pilibaitytė

Erikai pačiu sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu padėjo socialiniai darbuotojai. Be jų pagalbos ji nebūtų tokia, kokia yra dabar ir nebūtų galėjusi laidai pasidalyti savo istorija. „Kai pradedi bendrauti, kai atsiveri, pamatai, kad jiems iš tiesų rūpi. Jei nebus ryšio – nebus nieko“, – sako Erika jau iš dabarties perspektyvos. Kad tai suprastų, jai reikėjo nueiti ilgą kelią. Justas socialiniu darbuotoju dirba jau vienuolika metų. Šį kelią jis pasirinko norėdamas padėti kitiems, tačiau pasikartojančių perdegimų akivaizdoje ne kartą teko ieškoti būdų, kaip padėti ir sau. Socialinis darbas – profesija, kurioje perdegimas pasiveja dažniausiai. Į rezultatus ir efektyvumą orientuotoje visuomenėje socialiniame darbe nuolat tenka priminti sau, kad šios profesijos tikslas nėra greitas rezultatas. Kur kas svarbiau – užmegzti ryšį ir tikėti pokyčiu. Kitoje pusėje svarbu pripažinti, kad turi problemų, ir drąsiai prašyti bei priimti pagalbą. Autorė – Vita Ličytė Redaktorė – Rūta Dambravaitė.

Onai – 27-eri, Angelei virš 80. Angelė augo sovietmečiu, Ona formavosi nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau abiems vaikystės namai tapo šokių aikštelėmis, įžiebusiomis visą gyvenimą lydintį norą išsišokti. Kaip pripažįsta Angelė: „Jau kai nešoksiu, tai nebegyvensiu“. Keičiantis santvarkoms ir gyvenimo aplinkybėms moterys šoka, kad priimtų naujus išbandymus ir augintų vidinės laisvės pojūtį. Šokis jas moko būti su kitais ir pritapti. Bet tuo pačiu kelia klausimus, kodėl taip sunku atsipalaiduoti viešumoje ir kokia moterimi norisi būti šokių aikštelėje: „ar man būt labai laimingai, kad aš galiu iš tiesų įeit į save, būt savo mintyse ir atsipalaiduot, ar man reikia susirūpinti, kodėl galbūt man kažkas nerodo dėmesio?“ – svarsto Ona. Autorė Jonė Juchnevičiūtė RedOaktorė Sigita Vegytė Garso režisierius Pijus Juška Pasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Esti įsitikinimas, kad vyrams iš prigimties sunku suprasti ir reikšti savo jausmus ir kad tai geriau sekasi daryti moterims. Jei žvelgtume į savižudybių, alkoholio vartojimo statistiką - išties, vyrai yra pažeidžiamesni. Be to, jie rečiau kreipiasi psichologinės pagalbos. Tačiau vis garsiau kalbama, kad, keičiantis laikams ir moterims įgaunant vis daugiau teisių, kartu kinta ir vyriškumo samprata - vyrai taip pat gali jausti, tiesiog visuomenės normos ilgai neleido jiems to daryti. Sociologas Artūras Tereškinas, tyrinėjęs tradicinį vyriškumo modelį, vartoja sąvoką „žaizdos vyriškumas“. Pasak jo, sovietmečiu įsigalėjo hegemoninis vyriškumo idealas - stiprus, finansiškai nepriklausomas, jausmus slopinantis vyras, galintis apginti savo šeimą ir valstybę. Tačiau po šiuo fasadu slypi daug nerimo, panikos ir nusivylimo, kurių vyrai negalėjo atskleisti. Laidoje skirtingų kartų vyrai atvirai permąsto, ką jiems reiškia būti vyrais šiandien. Kokią įtaką jų vyriškumo suvokimui turėjo tėvai ir aplinka? Kaip jie patys keičiasi šiandien? Autoriai Rytis Skamarakas ir Rūta Dambravaitė Redaktorė Vita Ličytė

Per 50 gyvavimo metų Trakų fanfarinis orkestras subyrėjo ne kartą. Nepaisant iššūkių, kolektyvas išugdė ne vieną žymų šalies muzikantą ir muzikos pedagogą, o čia šalia vienas kito kartu groja tėvai, mamos, dukros ir sūnūs, čia kuriasi bendruomenė ir tradicijos. Buvęs dirigentas Arvydas Mišeikis 94-aisiais karjerą pradėjo su keturiais muzikantais, o su laiku orkestrą išaugino iki aukščiausios mėgėjų kategorijos. Batutą perdavęs kitam dirigentui, šiandien trimitu groja kartu su kitais šešiasdešimt narių. Rokas svajojo vieną dieną prisijungti prie orkestro, tačiau nesitikėjo tapti jo lyderiu ir dirigentu. Marija prisijungusi prie kolektyvo ne tik suprato, kaip veikia orkestras, bet ir sutiko Lauryną. Autorė – Indrė Krivickaitė Redaktorė – Vita Ličytė Garso režisierė – Sonata Jadevičienė

Rimvydas ir Vilija - istorijos mokytojai. Ji dirba Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijoje, jis - Šiaulių Salduvės progimnazijoje su 5-8 klasių mokiniais. Ką reiškia būti mokytoju laikais, kai informacijos tiek daug, viskas taip greitai keičiasi, ir taip sunku susiorientuoti? Kokią žinutę jie nori perduoti savo mokiniams, kaip malšina nerimą ir kokius įgūdžius siekia išlavinti? Stiprūs sukrėtimai, privertę keisti fokusą, klausimai, kurie turi būti atsakyti, ir pasidalinimai, kuriuos pakanka išklausyti - visa tai šioje radijo dokumentikoje. Autorė Inga Janiulytė-Temporin

1605-ieji, Krokuva. Dievobaiminga didikė iš Habsburgų giminės ruošiama vestuvėms su jos mirusios sesers vyru. Dėl šių vestuvių jos tėvai bei jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovas Zigmantas Vaza susitarė kai mergaitei buvo 10 metų. Iki 17-kos ji auginta būsimam vyrui, kurio vardą tiksliai žinojo, jo atvaizdą matė portretuose. Po vestuvių ji bus karūnuota, tačiau slapčiausias jos troškimas – pagimdyti įpėdinį, likt gyvai ir išvysti savo sūnų valdovo soste. Ką reiškė būti moterimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais? Kas šiandien mums kelia nuostabą ir kas nesikeičia per amžius? Kodėl jos santuoka buvo išskirtinė? Kokį pėdsaką ji paliko Lietuvos istorijoje? Apie ją nerasime nei biografijos, nei filmo. Tačiau jos istorija atspindi ano meto moters didikės gyvenimo papročius ir paradoksus. Šios radijo dokumentikos herojė – Lietuvos didžioji kunigaikštienė Konstancija Habsburgaitė (1588-1631), kurios istoriją pasakoja muzikologė, senosios muzikos specialistė dr. Aleksandra Pister. Redaktorė – Rūta Dambravaitė Montažo režisierius – Pijus Juška Istorinių šaltinių ištraukas įgarsino Adomas Zubė, Audronė Šapogaitė ir Viktoras Paulavičius. Šis kūrinys yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Edgaras tris mėnesius kartu su kitais mokslininkais praleido Amazonės džiunglėse, Prancūzijos Gvianoje. Į drėgnuosius miškus šioje šalyje sunku patekti ne tik bet kokiam žmogui, bet ir mokslininkui. Mokslininkų komanda vykdė varlių tyrimus, kuriems vadovavo Vilniaus universitetas, o rėmė Lietuvos mokslų taryba. Varlės – sparčiausiai pasaulyje nykstantys stuburiniai gyvūnai, todėl mokslininkai bando iššiaiškinti ne tik, kas kelia pavojų varlėms, bet ir kiek jos geba prisitaikyti prie pokyčių. Kas kelia pavojų varlėms? Ar tikrai džiunglės gali būti pavojingos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio? Šie ir kiti atsakymai bei išskirtiniai drėgnųjų miškų garsai laukia kartu su Edgaru leidžiantis gilyn į Amazonės džiungles. Autoriai Vita Ličytė ir Edgaras Žigis