Homo cultus. Tarp praeities ir ateities

Vienas naujausių kultūrinių ginčų, kuris iš tiesų visai nėra naujas, yra apie lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos kontrolės institucijų vaidmenį demokratinės Lietuvos gyvenime. Šį ginčą pakurstė didelio atgarsio sulaukęs rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės tekstas portale lrt.lt. Į šį straipsnį aštriai reagavo kalbininkai, politikai, intelektualai, kultūros žmonės. Kaip visada, tokiais atvejais norisi pažvelgti giliau ir atsekti, apie ką visgi yra ši diskusija, kokios yra pamatinės prielaidos, grindžiančios vieną ar kitą garsiai išsakomą poziciją. Laidoje svarstomi šie klausimai: kam priklauso kalba? Ar asmuo turi prigimtinę teisę savaip kalbėti gimtąja kalba? Kas įgaliojo vieną ar kitą instituciją kontroliuoti kalbos vartojimą? Kiek pagrįstas šnekamosios ir viešosios („prestižinės“) kalbos atskyrimas? Kaip galima filosofiškai paaiškinti biurokratinę kalbos kontrolės ir norminimo logiką? Kokia apskritai yra normos vieta demokratinėje santvarkoje? Apie visa tai – išsamus pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi Arūnu Sverdiolu. Ved. Simas Čelutka

Lietuvoje jau kurį laiką stebime pastangas normalizuoti sovietmetį: kultūros lauke gajus įsitikinimas „ir tada dirbome Lietuvai“, kai kurie istorikai atvirai romantizuoja sovietinę kasdienybę ir netgi Lietuvos sovietinę nomenklatūrą, heroizuojami tokie tarybiniai rašytojai kaip J. Marcinkevičius, o represijų nepatyrusio jaunimo tarpe plinta sovietmečio egzotizavimo tendencija. Atrodo, kad šių nuostatų niekaip nekoreguoja net ir Rusijos-Ukrainos karo realybė. Todėl rodosi aktualu apie tai ir toliau diskutuoti. Laidoje svarstomi klausimai: iš kur kyla bandymai normalizuoti sovietmetį? Kodėl vis mažiau kalbama apie santvarkų skirtumus, totalitarizmo prigimtį? Kas yra „tautinis komunizmas“? Kaip įgalinti atviresnį požiūrį į save, savo veikimo ir galvojimo įpročius? Apie tai diskutuojame su filosofe, istorike, VU TSPMI docente dr. Nerija Putinaite. Ved. Simas Čelutka

Po spalio 7 d. Hamas surengtų skerdynių Izraelyje nemažai Vakarų kairiųjų stojo Hamas pusėn, Europoje ženkliai išaugo antisemitinių išpuolių skaičius, žydų studentai nebesijaučia saugūs daugelyje Vakarų universitetų. Kodėl tiek daug kairiųjų Vakaruose palaiko ne tik palestiniečių civilius, bet ir Hamas? Kodėl teroristinės, ISIS ir Al-Qaeda giminingos Hamas ir Hezbollah organizacijos laikomos globalios progresyviosios kairės dalimi? Laidoje nagrinėjami pagrindiniai kairės antiizraelietiški argumentai ir kontekstai: antikolonializmas, istorija (ypač 1948 m. Izraelio įkūrimas), antiamerikanizmas ir antisemitizmas. Apie šias temas diskutuojame su Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju, Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos mokytoju Algirdu Davidavičiumi. Ved. Simas Čelutka

Vakarų valstybės šiuo metu susiduria su daugybe sudėtingų iššūkių: sekinantis Rusijos karas prieš Ukrainą, Hamas išpuolis prieš Izraelį ir aštrėjanti padėtis Artimuosiuose Rytuose, centro dešinės ir centro kairės partijų nuosmukis tokiose šalyse kaip Vokietija ir Prancūzija, auganti visuomenės poliarizacija, agresyvėjanti Kinija ir kiti autoritariniai režimai. Negalima pamiršti ir klimato kaitos, dirbtinio intelekto raidos, migracijos ir kitų temų. Visa tai kartu sudėjus, kyla klausimas – kur visa tai veda? Ar Vakarai turi energijos mobilizuotis ir atremti šiuos iššūkius? Kas šiandien vienija Vakarų valstybes? Ar dar esama apčiuopiamo Europos ar Vakarų vertybinio pamato, kuris motyvuotų ir įkvėptų, suteiktų vilties ir ryžto neramiais laikais? Apie tai diskutuojame su politologu, VU TSPMI dėstytoju dr. Gintu Karaliumi. Ved. Simas Čelutka

Stebint Lietuvos viešosios erdvės diskusijas, gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvos katalikai gana skeptiškai žiūri į Europos Sąjungą. ES paprastai siejama su modernybe ir sekuliarizacija, liberaliu arba kairuolišku požiūriu į seksualinę moralę, šeimos institutą ir lytiškumą, taip pat su prielankumu migrantams. Daliai katalikų šios tendencijos kelia nerimą ir jie jas sieja būtent su ES įtaka. Kita vertus, Europos Sąjunga stipriai prisideda prie Lietuvos ekonominio saugumo ir klestėjimo, užtikrina piliečių vertinamas laisves ir mobilumą, įtvirtina Lietuvos strateginę gravitaciją į Vakarus ir tolyn nuo Rusijos. Žvelgiant į šį kompleksiškumą, darosi smalsu, koks yra Lietuvos katalikų požiūris į Europos Sąjungą? Ar Lietuvos katalikai – euroskeptikai? Ar veikiau kritiški, ambivalentiški palaikytojai? Apie tai – pokalbis su VU TSPMI dėstytoja, socialinių mokslų daktare Rosita Garškaite-Antonowicz. Ved. Simas Čelutka

2023 m. mirė garsus čekų ir prancūzų rašytojas Milanas Kundera. Pastaruoju metu lietuvių kalba pasirodė keli nauji čekų literatūros kūriniai, o netrukus leidykla „Phi knygos“ išleis jau antrąjį čekų filosofo Jano Patočkos knygos vertimą: „Platonas ir Europa“. Vieną giliausių santykių su čekų kultūra ir intelektualine tradicija yra išvystęs lietuvių poetas, rašytojas, vertėjas Almis Grybauskas. Į lietuvių kalbą jis yra išvertęs Patočkos, Vaclavo Havelo, M. Kunderos, J. Hašeko ir kitų čekų rašytojų kūrinius. Jis taip pat daug metų dėstė Čekijoje, gyveno Prahoje 1987-1990 m., bičiuliavosi su čekų disidentais ir intelektualais. Laidoje A. Grybauskas dalinasi savo turtingais prisiminimais ir unikaliomis patirtimis. Pokalbio metu taip pat gvildenami klausimai apie literatūros ir politikos santykį, disidentinės veiklos prasmę, Lietuvos ir Čekijos panašumus bei skirtumus. Ved. Simas Čelutka

Šį sykį Homo cultus klubo tema – ateitis. Kodėl mums taip sunku konstruktyviai ir vaisingai mąstyti apie ateitį? Kaip mūsų ateities suvokimą formuoja grėsmių horizontas, ypač klimato kaita? Kiek prie mūsų bejėgystės jausmo prisideda socialiniai tinklai ir žiniasklaida, nuolatos kurstantys mūsų neigiamas emocijas? Ar galima sakyti, kad dėl šių grėsmių prarandame ateities dimensiją ir vietoj to mėginame saugiai pasislėpti dabarties rūpesčiuose? O gal yra priešingai – ateities iššūkiai mus kaip tik verčia burtis į bendruomenes ir drauge spręsti problemas? Kiek šiandien dar reikalingos didingos vizijos ir utopijos? Apie tai diskutuojame su Homo cultus juostos kūrėjais – miesto antropologe Jekaterina Lavrinec, istoriku Aurimu Švedu ir architektu Matu Šiupšinsku. Ved. Simas Čelutka

Vienas didžiausių Lietuvos politinės minties palikimų – pilnutinės demokratijos, organiškos valstybės ir nepasaulėžiūrinės politikos idėjos. Kas yra pilnutinė demokratija ir kuo ji skiriasi nuo kitų demokratijos sampratų? Ar politika išties gali būti nepasaulėžiūrinė, nesurišta su vertybiniais ar ideologiniais principais? Koks yra politikos tikslas? Ar Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina ir Juozas Girnius buvo utopistai? Kaip lietuvių mąstytojų idėjos sąveikavo su tarptautiniais kontekstais ir kitų žymių XX a. filosofų idėjomis? Apie tai – pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto Istorijos ir Filosofijos fakultetų dėstytoju dr. Laurynu Peluričiu ir filosofu, Mykolo Romerio universiteto ir Europos humanitarinio universiteto profesoriumi dr. Povilu Aleksandravičiumi. Pokalbio atspirties taškas – neseniai pasirodžiusi L. Peluričio ir P. Aleksandravičiaus knyga „Tarp įsitikinimo ir atvirybės: pilnutinės demokratijos ištakos, kontekstai ir perspektyvos“. Ved. Simas Čelutka

Architektūra – viena jautriausių Lietuvos viešojo gyvenimo sričių, dėl kurios nuolat vyksta ginčai ir laužomos ietys. Kokia architektūros vieta mūsų kasdieniame gyvenime ir gyvybingoje demokratinėje visuomenėje? Kokia yra gera ir bloga architektūra? Ar įmanoma atrasti aukso vidurį tarp viešo ir privataus intereso, konservatyvumo ir modernumo, estetikos ir funkcionalumo? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras architektas? Laidoje taip pat kalbamės apie Lietuvos sovietinės architektūros paveldą. Kas jame yra vertingo ir nevertingo? Ar sovietinio modernizmo mokyklą (jai priskiriami Čekanauskas, Brėdikis, broliai Nasvyčiai, Mačiulis, Šeibokas) galima laikyti kultūrinės rezistencijos pavyzdžiu? Kaip okupacinio laikotarpio architektai laviravo tarp Maskvos nurodymų ir savo asmeninių vizijų? Apie visa tai – pokalbis su architektūros istorike, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesore dr. Marija Drėmaite. Ved. Simas Čelutka

Lietuvos intelektualinėje padangėje neseniai pasirodė nauja ir svarbi knyga. Vilniaus universiteto leidykla išleido šio universiteto mokslininko, VU TSPMI docento, idėjų istoriko Justino Dementavičiaus knygą „Tradicijos palikimas: centro dešinės ideologinė vaizduotė Lietuvoje“. Ši knyga turėtų būti svarbi ne tik centro dešinės vidinėms tapatybės refleksijoms, bet ir puikus pavyzdys su idėjomis ir intelektualiniu Lietuvos paveldu dirbantiems istorikams, filosofams ir politikos mokslininkams. Laidoje su knygos autoriumi svarstome apie Lietuvos centro dešinės intelektualinės tradicijos raidą ir ypatumus, tiek visuomenėje geriau žinomus mąstytojus (A. Maceina, S. Šalkauskis), tiek ir mažiau žinomus vardus (A. Jakštas-Dambrauskas, M. Krupavičius, P. Dielininkaitis). Pokalbio metu aptariami šie klausimai: koks yra konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos santykis? Kodėl centro dešinė skeptiškai vertina valstybę ir jos galios naudojimą? Kaip suderinamas asmens akcentavimas su bendruomeniškumu ir politiniais interesais? Kaip galima paaiškinti šiandieninę TS-LKD partijos vidinę įtampą tarp konservatyvaus ir krikdemų flango? Apie visa tai – pokalbis su J. Dementavičiumi. Ved. Simas Čelutka

Prieš 60 metų filosofė Hannah Arendt parašė knygą „Eichmannas Jeruzalėje: ataskaita apie blogio banalumą“. Knygoje autorė suformulavo naują blogio sampratą, kurią apibūdino kaip blogio banalumą. Ką reiškia blogio banalumas ir kiek Arendt samprotavimai aktualūs šiandien, mėginant suprasti Rusijos vykdomą ukrainiečių genocidą? Kaip įmanoma apsisaugoti nuo šio blogio? Laidoje taip pat apmąstomos Lietuvoje reguliariai kylančios diskusijos apie nevienareikšmės reputacijos politikams ir menininkams statomus paminklus. Kodėl Lietuvoje vis dar nėra nusistovėjusi aiški moralinė skalė, kuri leistų įvertinti skirtingus prisitaikymo, kolaboravimo, pasipriešinimo ir tikro heroizmo atvejus? Apie tai – pokalbis su filosofe, publiciste, Rytų Europos studijų centro programų vadove Simona Merkinaite. Ved. Simas Čelutka

Aurimas Švedas – vienas nuosekliausių istorijos teoretikų Lietuvoje. Lyginant su daugeliu kitų istorikų, jis istoriją supranta žymiai plačiau, į istoriko teritoriją įtraukdamas filosofų, menininkų, antropologų, sociologų įžvalgas. Kas yra istorija šiandien? Kokiame istoriškumo režime gyvena nūdienos žmogus? Kur galime atrasti orientyrus, kurie leistų nepasimesti istorijos chaose? Kaip nepaskęsti dabarties rūpesčiuose ir išlaikyti platesnę istorinę perspektyvą? Ar galima teigti, kad Rusijos karas prieš Ukrainą su trenksmu sugrąžino mums istorijos pojūtį? Kokia yra istorikų atsakomybė reaguojant į XX a. katastrofas ir šiuolaikines blogio apraiškas? O gal istorijos, bent jau Lietuvoje, turime per daug? Gal sunki istorijos našta mums trukdo žvelgti į ateitį? Apie visa tai – išsamus pokalbis su kultūros istoriku, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu dr. Aurimu Švedu. Ved. Simas Čelutka

Tebesitęsiant brutaliam Rusijos karui prieš Ukrainą, vis mėginame suvokti rusų Ukrainoje sėjamą blogį. Kaip paaiškinti šį žiaurumą? Ar turime ko pasimokyti iš XX a. totalitarizmo, Holokausto patirčių? O gal susiduriame su visiškai nauja, beprecedente blogio forma, kurios dar negalime įvardyti žodžiais? Kiek šiame kontekste mums gali padėti XX a. ir šių dienų filosofija bei etinė mintis? Kokią prasmę karo akivaizdoje įgauna tokios etinės sąvokos kaip kaltė ir atsakomybė? Kaip atskirti kriminalinę, moralinę, politinę ir metafizinę kaltę? Ar karo supratimui reikalinga postsekuliari, religinė perspektyva? Apie visa tai – pokalbis su filosofe, Vilniaus universiteto docente dr. Danute Bacevičiūte, ir filosofe, Vilniaus universiteto bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto docente dr. Jolanta Saldukaityte. Ved. Simas Čelutka

Šiuo metu vyksta itin intensyvios diskusijos apie dirbtinį intelektą, jo teikiamas galimybes ir keliamus iššūkius. Pozicijos išsiskiria kardinaliai: viena vertus, technoutopistai pranašauja, kad dirbtinio intelekto pažanga išlaisvins žmoniją nuo monotoniško darbo ir atvers neribotas galimybes, tuo tarpu katastrofistai žmonijai piešia niūrų scenarijų – jos esą laukia išnykimas. Kur slypi tiesa? Šioje laidoje dirbtinis intelektas nagrinėjamas iš dviejų – meno ir politikos – perspektyvų. Keliami klausimai apie meninės kūrybos prigimtį ir ateitį: ar kūriniai, kuriuos akimirksniu sukuria dirbtinis intelektas, laikytini menu? Kuo skiriasi žmogiškoji ir mašininė kūryba? O gal dirbtinis intelektas menininkams pasitarnaus kaip naudinga pagalbinė priemonė? Kalbant apie politiką, atkreiptinas dėmesys į fundamentalų paradoksą. Viena vertus, dirbtinio intelekto vystytojai šiandien patys skambina pavojaus varpais ir ragina stabdyti jo vystymą; kita vertus, auganti Vakarų konkurencija su Kinija kaip tik skatina jį kuo sparčiau vystyti. Ar įmanoma išspręsti šį paradoksą? Kaip apskritai dirbtinis intelektas keičia valstybių tarpusavio santykius? Apie visa tai – pokalbis su menotyrininkėmis dr. Skaidra Trilupaityte (LKTI) ir prof. Agne Narušyte (VDA) bei VU TSPMI doktorantu Justinu Lingevičiumi. Ved. Simas Čelutka

Mokslininkai, filosofai ir eiliniai piliečiai iki šiol nesutaria, kas yra politika. Kokiu būdu galėtume paaiškinti svarbiausius, nekintančius politiškumo elementus? Koks yra politikos santykis su kitomis gyvenimo sritimis – morale, menu, technika ir mokslu? Kodėl politikos neįmanoma paaiškinti vien moksliškai ir iš kur kyla jos artimumas estetikai? Kuo panašus politinis ir skonio sprendinys? Apie visa tai diskutuojame su politikos filosofu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriumi Alvydu Jokubaičiu. Laidoje taip pat keliami klausimai apie profesoriaus Jokubaičio politinės minties raidą. Kodėl, ilgą laiką plėtojęs pozityvią politikos sampratą, pastaruoju metu jis tampa vis skeptiškesnis pačios politikos atžvilgiu? Ar tiesa, kad gyvenimo tikrumą galime aptikti tik privačioje erdvėje – savo viduje arba geriausiu atveju šeimoje, draugystėje? Iš kur kyla mūsų susvetimėjimas su politika? Galbūt apskritai politika yra antrarūšė veikla, kuriai neturėtume skirti tiek daug dėmesio ir energijos? Ved. Simas Čelutka

Apie Holokaustą Lietuvoje kalbama vis daugiau, bet dar labai mažai dėmesio skiriama žydų gelbėtojams. Akivaizdu, kad apie blogį žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje mes kalbame žymiai daugiau nei apie gėrį. Kodėl taip yra? Kodėl nenorime daugiau sužinoti apie žydų gelbėtojų gyvenimus ir kasdienybę? Viena iš priežasčių yra ta, kad patys gelbėtojai labai kukliai pasakoja apie savo poelgius. Jų likimuose paradoksaliu būdu sugyvena kuklumas ir paprastumas su neįtikėtina drąsa ir pasiaukojimu. Gal tai byloja kažką fundamentalaus apie gėrio prigimtį – tai, kad jis nelinkęs rodytis viešai, teisintis, save racionalizuoti ir šlovinti? Ką apie žmogaus prigimtį atskleidžia šis tylusis, kasdienis, beveik nematomas heroizmas? Apie tai – pokalbis su istoriku, Klaipėdos universiteto tyrėju, knygos „Akimirka apsispręsti. Lietuvos žydų gelbėtojų istorijos“ autoriumi dr. Zigmu Vitkumi. Ved. Simas Čelutka

Kaip mes suvokiame tradiciją ir praeitį? Ar laiką suprantame kaip pastovumą ir amžinybę, ar kaip nuolatinę kaitą ir naujoves? Kodėl pamirštame kitą fundamentalią laiko dimensiją – kartotę? Ar pasinėrę į karštligiškas naujovių paieškas neužmirštame, kad tikrosios gyvenimo vertės – meilė, laimė, prasmė – patiriamos kaip pakartojimas? Kita pokalbio tema – negalia ir jos suvokimas mūsų visuomenėje. Ko vis dar nesuprantame kalbėdami apie negalią? Kodėl taip norime nuo jos atsiriboti? Negalios filosofija, nagrinėjanti šias temas, mums primena, kad nė vienas iš mūsų nesame visiškai autonomiškos ir suverenios būtybės, mes visi esame pažeidžiami ir giliai priklausomi nuo kitų žmonių. Negalios filosofija bando parodyti, kad įvairios visuomenėje įsitvirtinusios normos gali būti peržiūrėtos, į jas derėtų žiūrėti lanksčiau. Šios filosofinės krypties atstovai teigia: „egzistuoti, vadinasi, būti neįgaliam.“ Apie visa tai – pokalbis su filosofe, Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėja dr. Jurga Jonutyte. Ved. Simas Čelutka

Jubiliejinėje, šimtojoje „Tarp praeities ir ateities“ laidoje apie Lietuvos istoriją ir tapatybę diskutuojame su visiems puikiai pažįstamu istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriumi Alfredu Bumblausku. Laidoje aptariama naujausia profesoriaus knyga „Lietuvos kryžkelės: istorijos etiudai“, kurią išleido leidykla „Naujasis Židinys-Aidai“. Taip pat prisimenama legendinė prof. Bumblausko ir prof. Edvardo Gudavičiaus laida „Būtovės slėpiniai“, apmąstoma F. Nyčės knyga „Apie istorijos žalą ir naudingumą“. Pokalbio metu svarstomi klausimai: kas yra istorija? Kuris faktorius yra istoriškai lemtingesnis – konkrečių asmenų veiksmai ir sprendimai, ar struktūros ir ilgalaikės tendencijos? Kodėl būtina svarstyti apie alternatyviąją istoriją ir klausti: „kas būtų, jeigu būtų?“ Kuo ydingas šiuo metu įsitvirtinęs, „vytautinis“ Lietuvos istorijos pasakojimas? Kodėl daliai lietuvių vis dar svetima multikultūrinė, daugiakonfesinė Vilniaus tapatybė ir istorija? Kaip Rusijos karas prieš Ukrainą keičia „kruvinųjų žemių“ istorinę savivoką ir regiono valstybių tarpusavio santykius? Ved. Simas Čelutka

Mokslininkai šiandien vis dar nesutaria, kodėl dalis lietuvių jaučia nostalgiją sovietmečiui. Ją sąlygoja ne tai, kad ilgimasi represijų, tremčių ir okupacijų. Veikiau nostalgiją kelia sovietinės modernizacijos projektas ir pažadas – fabrikų ir įmonių statymas, socialinis stabilumas, „pramonės estetika“. Retas kuris anuomet tikėjo sovietine ideologija (marksizmu-leninizmu), tačiau svarbus buvo pats modernėjimo ir pažangos mitas, įprasminęs pokario sunkumus ir sudėtas aukas. Tuo tarpu posovietinė transformacija daliai žmonių siejasi su darbų, statuso ir stabilumo praradimu, aiškių hierarchijų išnykimu, ateities vizijos išblukimu. Oficialusis valstybinis naratyvas posovietinę transformaciją regi tik kaip išsilaisvinimo, grįžimo į Europą istoriją. Kodėl verta suteikti balsą kitokiems visuomenėje egzistuojantiems naratyvams ir prisiminimams? Ar naratyvų įvairovės pripažinimas turėtų modifikuoti oficialųjį pasakojimą? Kaip toks suprobleminimas įmanomas dabartinio karo kontekste? Apie tai – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjais prof. Aine Ramonaite, dr. Liucija Vervečkiene ir Pauliumi Vijeikiu. Ved. Simas Čelutka

Kas yra ir kuo ypatinga analitinės filosofijos tradicija? Kokius klausimus sprendžia analitinės filosofijos atstovai ir kuo jų samprotavimo būdas skiriasi nuo kontinentinės filosofijos? Ar analitinės ir kontinentinės filosofijos perskyra vis dar aktuali šiandien, o gal tarp jų vertėtų ieškoti vaisingų sąlyčio taškų? Koks yra santykis tarp sąmonės ir kūno, tarp psichinių ir fizinių mūsų patirties aspektų? Ar galime įsijausti į buvimą šikšnosparniu? Ar mokslas yra pajėgus išspręsti visas mūsų gyvenimo problemas? Kokia yra filosofijos būklė Lietuvoje šiandien – kas džiugina, ko trūksta? Apie visa tai – išsamus pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto profesoriumi, naujuoju Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanu dr. Jonu Dagiu. Ved. Simas Čelutka